Dar prieš šildymo sezono pradžią Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba (VERT) paskelbė, jog spalį šilumos kainos bus net 15 proc. žemesnės nei pernai. Įvertinus biokuro ir dujų rinkos kainų svyravimus, tikėtina, kad ši tendencija išliks viso šildymo sezono metu. O į skaičiavimus įtraukus ir infliaciją bei pajamų augimą – gauname bene pigiausią šildymo sezoną šiame amžiuje.
Šildymo, vienos svarbiausių paslaugų Lietuvoje, kainos visuomet buvo visuomenės dėmesio centre. Per pastaruosius 13 metų, nuo 2007-aisiais prasidėjusio staigaus jų kilimo, Lietuvos šilumos ūkis iš principo persiorganizavo, gamtines dujas kaip pagrindinį šilumos šaltinį pakeitė biokuras, o laikai, kai šilumos kainos tiesiogiai priklausė nuo vienašalių „Gazprom“ sprendimų, prisimenami kaip nemalonus sapnas.
Šiandien šildymo kainos grįžta į 2007-ųjų metų lygį, tačiau, įvertinus kitus pokyčius, šiluma tapo gerokai pigesnė. Šiuo metu sunkiai rasime produktą ar paslaugą, kurio kaina 13 metų būtų išlikusi ta pati. O vidutinis darbo užmokestis didėjo 2,2 karto, vidutinė pensija – 2,35 karto.
Kaip pokyčiai šilumos ūkyje tai atrodo skaičiais? Tipinis sovietinės statybos nerenovuoto daugiabučio 60 kv.m. butas žiemos mėnesį vidutiniškai sunaudoja apie 1030 kWh šilumos energijos. Tokio buto šildymui 2007 metais reikėjo išleisti 28 proc. vidutinės pensijos arba 11 proc. vidutinės algos. 2020-aisiais to paties buto šildymui pakaks 12 proc. vidutinės pensijos ir 5 proc. vidutinės algos – šildymo paslaugos įperkamumas pagerėjo kartais.
Šildymo kainų tendencijos
Spalį visos šalies šilumos kainų vidurkis siekė 3,66 eur ct/kwh, tačiau šis mėnuo dar nėra laikomas pilnaverčiu šildymo mėnesiu. Tradiciškai viduržiemy kainos auga, tačiau vargu ar pasieks praėjusio šildymo sezono kainas, kai atskirais mėnesiais ji nekrisdavo žemiau nei 4,49 ct/kwh.
Prognozuojama, kad šio šildymo sezono metu vidutinė kaina neperkops 4 ct/kwh. Reikia pastebėti, kad tai yra vidurkis, o atskiruose miestuose kaina gali skirtis nuo 3 ct/kwh iki 8 ct/kwh.
Net daugiau nei prognozuojama ūgtelėjusios kuro kainos didesnės įtakos prognozuojamai šilumos kainai neturėtų turėti. Šilumos gamybos įmonės jau yra įsigijusios maždaug 70 proc. biokuro, kurio gali prireikti šį šildymo sezoną. Likusio 30 proc. biokuro kainą lems situacija biokuro rinkoje. Bet kol kas situacija yra palanki nusprendusiems surizikuoti ir palaukti, nes trumpalaikiais sandoriais biokuras nuperkamas pigiau, nei šiuo metu tiekiamas pagal ilgalaikius įsipareigojimus.
Šiuo metu apie 70 proc. šilumos energijos pagaminama iš biokuro, apie 30 proc. – iš gamtinių dujų, tad šių kuro rūšių kainos daro didžiausią įtaką šildymo kainoms.
Biokuras pinga jau 8 metus iš eilės ir šiemet 1 kWh biokuro kaina siekia vos 1 centą už kilovatvalandę ir yra apie 20 proc. mažesnė nei pernai. Šiuo metu kuro kaina sudaro tik 30-40 proc. galutinės šilumos kainos. Visa kita kainos dalis – šilumos gamybos infrastruktūros išlaikymo kaštai ir maržos, kurių dydis jau nepriklauso nuo biokuro ar gamtinių dujų rinkų tendencijų.
Pagrindinės šilumos kainų kritimo priežastys
Svarbiausia priežastis yra ta, jog šiuo metu tiek biokuro, tiek gamtinių dujų kainos yra nematytose žemumose, 15 proc. žemesnės nei pernai. Lyginant su kainų piku 2012 metais, šiuo metu biokuras kainuoja 50 proc., gamtinės dujos – 70 proc. pigiau.
Biokuras, lyginant su dujomis, ilgą laiką buvo patrauklesnis ne tik kaina, bet ir nauda valstybei, nes šilumos gamybos žaliavoms skirtos lėšos likdavo Lietuvoje – kasmet apie 100 mln. eurų.
Šiuo metu ši situacija kinta, biokuro importas iš Baltarusijos siekia apie 25-30 proc. viso sunaudojamo biokuro. Baltarusijos rublio kurso kritimas euro atžvilgiu (nuo metų pradžios nuvertėjimas viršija 30 proc.) skatina dar didesnį importą, o vietiniai miškininkai yra linkę stabdyti biokuro žaliavos gamybą. Tai verčia sunerimti, nes pasikeitus tendencijoms Baltarusijoje gali paaiškėti, jog Lietuvoje biokuro gamintojai yra itin susilpnėję ir jiems bus sunkiau kovoti su importinės žaliavos tiekėjais.
Antra mažų šilumos kainų priežastis – konkurencija. Per 10 metų konkurencija kai kurių miestų šilumos ūkyje pasiekė tokį lygį, jog biokuro ir atliekų deginimo kogeneracinės jėgainės gali pagaminti šilumos daugiau nei reikia miestui, kas išeina į naudą vartotojams.
Pavyzdžiui, Kaune spalį pradėjus veikti „Ignitis“ valdomai Kauno kogeneracinei jėgainei, mieste šildymo kaina bus mažiausia per 23 metus. Didelės jėgainės įsiliejimas į energijos tiekimo grandinę, tikėtina, turės esminę įtaką ne tik spalį, kai šilumos poreikis nedidelis, bet ir viduržiemį, kai sistemos poreikis pasiekia piką.
Šiuo metu Kaune spalį šilumos kainos buvo net 79 proc. mažesnės nei VERT nustatyta kainos „kepurė“, o gruodį bus – 54 proc. mažesnė. Praėjusį šildymo sezoną šilumos kainos siekė atitinkamai 43 ir 16 proc. mažiau „kepurės“.
Vilniuje pradėjusi veikti „Ignitis“ valdoma 53 MW atliekų deginimo jėgainė šilumos kainų griūties rinkoje nesukėlė ir kainos spalio ir lapkričio mėnesiais bus 16 ir 1 proc. mažesnės už VERT nustatytą maksimumą, panašiai kaip pernai. Akivaizdu, jog Vilniuje konkurencija tarp šilumos gamintojų taps nuožmesnė tik tada, kai startuos Vilniaus kogeneracinės jėgainės biokuro blokas, kurio paleidimo darbai atidėti metams dėl rangovo restruktūrizacijos.
Situacija Baltijos valstybėse.
Lietuvos gyventojai gali pasidžiaugti, kad mūsų šalyje šilumos kainos, su mažomis išimtimis, išlieka patraukliausios regione ir yra nuo 15 proc. iki 80 proc., mažesnės nei panašiuose miestuose kitose valstybėse.
Estijoje žema šilumos kaina išsiskiria Narvos miestas, kur šiluma yra gaminama naftos skalūnų kogeneracinėje jėgainėje. Bet tai vienintelis miestas, kuris šilumos kainomis „konkuruoja“ su Lietuva ir Lietuvoje jis nebūtų rekordininkas.
Viena mums palankių šilumos kainų priežasčių – pigiausias Baltijos šalyse biokuras, kurio kainos, lyginant su kaimynais, smarkiai sumažėjo pradėjus šia žaliava prekiauti per biokuro biržą, paskatinusią konkurenciją biokuro tiekėjų sektoriuje.
Simonas Domarkas
Rinkodaros ir komunikacijos vadybininkas
UAB „BALTPOOL“
