Visuomenėje augant susidomėjimui investavimo galimybėmis, pačios paprasčiausios priemonės neretai užmirštamos. Nuo kriptovaliutų bei nekilnojamojo turto iki pasyvaus investavimo ir pensijų fondų – kuo skiriasi įvairios populiarios investavimo formos?
„Paprastai kalbant, investuojant siekiama uždirbti grąžos, skiriant tam tikrą kiekį pinigų. Tačiau renkantis investavimo priemonę, svarbu ne tik galima grąža. Yra dar keli svarbūs veiksniai, kuriuos reikia gerai pasverti: tai rizika, sąnaudos, reikalinga pinigų suma ir žinios bei kompetencija“, – sako Šarūnas Ruzgys, investicinės įmonės generalinis direktorius.
Reikia ne tik įvertinti riziką, bet ir nusimanyti
Pasak jo, būtent grąža dažnai minima kalbant apie pastaraisiais metais išpopuliarėjusią investicinę naujovę – kriptovaliutas. Viena vertus, perspėjama, kad šis investavimo būdas yra rizikingas, kita vertus, ypač dideli vertės svyravimai sukuria ir prielaidas dideliam, dešimtis procentų siekiančiam uždarbiui, jei investuotojas susitaiko ir su tikimybe prarasti viską.
„Tačiau yra ir dar du reikšmingi aspektai, apie kuriuos pagalvoti turi visi, svarstantys tokią investiciją. Visų pirma, kriptovaliutos vis dar nėra teisiškai reguliuojamos, prižiūrimos atsakingų institucijų, tai prideda tokioms investicijoms dar daugiau papildomos rizikos. Antra, ar tikrai turime pakankamai žinių, esame užtikrinti, kad pasirinksime tinkamą kriptovaliutą, tikrai suprasime jos veiklos principus?“, – klausia Š. Ruzgys.
Visiškai priešinga investicija šiuo požiūriu yra nekilnojamasis turtas, pavyzdžiui, nuomai perkamas butas. Dažnam Lietuvos gyventojui tai atrodo aiškus ir suprantamas būdas investuoti pinigus, be to, pavyzdžiui, Vilniuje tokia investicija gali pasižymėti pakankamai aukšta, maždaug 6–8 proc. siekiančia grąža bei išliekamąja verte.
„Tačiau čia susiduriame su kita kliūtimi: norint investuoti į nekilnojamąjį turtą, reikalinga didelė pradinė suma, paprastai siekianti dešimtis tūkstančių eurų. Be to, tokia investicija reikalauja nemažai dėmesio ir laiko, kurį tenka skirti tiek teisiniams klausimams, tiek turto valdymui, taip pat sunku prognozuoti sąnaudas, susijusias su turto įsigijimu ir išlaikymu“, – kalba įmonės vadovas.
Nuo tradicinių priemonių iki automatinių fondų
Viena iš tradicinių investavimo priemonių – akcijos. Jos pasižymi aukšta grąža, pavyzdžiui, investuojant JAV rinkoje galima ilguoju laikotarpiu tikėtis maždaug 7 proc. vidutinio metinio prieaugio. Kita vertus, čia taip pat norint pradėti investuoti reikalinga nemaža suma, kuri vidutines pajamas gaunantiems dažnai nėra įkandama.
„Teoriškai galima ir 1000 eurų investicija į akcijas, tačiau tikėtiną pelną reikšmingai mažins pakankamai dideli prekybos akcijomis mokesčiai. Tad būtent didžiausioje ir populiariausioje JAV rinkoje įprasta investicijos į akcijas suma, dėl taikomo minimalaus prekybos mokesčio, yra 5–6 tūkst. eurų. Tiesa, jei renkamasi į akcijas investuoti Baltijos šalyse, suma gali būti ir mažesnė“, – sako Š. Ruzgys.
Jo teigimu, pastaruoju metu vis labiau kalbama apie taip vadinamąjį pasyvų investavimą per biržoje prekiaujamus fondus (angl. Exchange Traded Funds – ETF). Manoma, kad šie fondai, automatiškai sekantys rinkos indeksus, pasiekia ne blogesnių rezultatų nei aktyviai valdomi akcijų ar obligacijų fondai – pavyzdžiui, per pastaruosius 15 metų JAV akcijų indeksas S&P500 išaugo kiek daugiau nei 10 proc. Daugiau uždirbti ETF padeda ir maži, palyginti su akcijomis, valdymo mokesčiai.
Vis dėlto investuojant į tokius fondus reikia atkreipti dėmesį į tai, kad komisiniai mokesčiai, kurie dažnai turi fiksuotą apatinę ribą, netaptų didesni nei galimas pelnas. Taigi, šiuo atveju taip pat reikia rinktis pakankamą investicinę sumą – pavyzdžiui, apie 1000 eurų. Be to, anot Š. Ruzgio, renkantis ETF reikalinga kompetencija – kaip žinoti, kurį fondą pasirinkti, kaip teisingai susitvarkyti teisinius ir mokestinius klausimus, jei investuojama ne per Lietuvoje veikiančius tarpininkus.
„Taigi, ETF gali būti vertingas investicinis įrankis, vis dėlto, svarbu jų neįsivaizduoti kaip ypač patogaus ir paprasto būdo pasirūpinti savo finansine ateitimi – jiems reikia ir didesnių investicijų, ir išmanymo. Skaitant atsiliepimus ir rekomendacijas įvairiuose tinklaraščiuose, atrodo, kad šis būdas tikrai yra pasyvus iš valdytojo pusės, tačiau investuotojui gali tekti nemenkai paplušėti“, – pastebi Š. Ruzgys.
Svarbu – kokiu tikslu investuojama
Pasak jo, renkantis investicinę priemonę, kaip vieną iš alternatyvų reikia įvertinti pensijų fondus. Tai palyginti paprastas produktas, be to, nėra pradinės sumos barjero – net ir keliasdešimties eurų sumą galima investuoti nesibaiminant dėl komisinių mokesčių.
„III pakopos pensijų fondai pasižymi palyginti nedideliais, valstybės reguliuojamais valdymo mokesčiais ir yra pakankamai aiškus produktas, kurį renkantis nereikia turėti daug žinių apie finansų rinkas. Svarbu ir sudaryta galimybė kas mėnesį kaupimui skirti po nedidelę sumą – investuoti periodiškai. Tuo pačiu metu, rizikingiau investuojantys pensijų fondai gali turėti pakankamai solidžią, maždaug 5 proc., metinę grąžą, kuri ilguoju laikotarpiu užtikrina reikšmingą investicijų augimą“, – sako Š. Ruzgys.
Kita vertus, anot jo, renkantis pensijų fondus reikia pasiryžti investuoti ilgam – ši priemonė subalansuota bent keliolika metų trunkančiam kaupimui, pinigus atsiimant jau sulaukus pensinio amžiaus.
„Renkantis, kaip investuoti, svarbu įvertinti, koks yra investavimo tikslas, kokia gali būti rizika, kokios finansinės galimybės. Planuojant uždirbti ilguoju laikotarpiu, verta svarstyti ETF arba pensijų fondų alternatyvas, priklausomai nuo to, kiek asmuo linkęs domėtis. Trumpesnėje perspektyvoje, turint didesnius išteklius, galima svarstyti tradicinį investavimą į akcijas ar obligacijas. Tam tikrais atvejais, turint pakankamai lėšų, nusimanymo ir nesibaiminant rizikos, galima rinktis ir tokias investicijas kaip nekilnojamasis turtas ar kriptovaliutos, tačiau rekomenduojama į jas nenukreipti visų investuojamų lėšų“, – kalba Š. Ruzgys.
